Ne pasaulis prie mūsų taikosi, o mes prie pasaulio.
Mus puola visokios ligos ir kitos kančios, o mes – negalime nieko pakeisti.
Yra dalykai prie kurių mes tiesiog turime prisitaikyti, nes kitaip mes mirsime.
Kuo labiau prisitaikai prie gyvenimo, tuo geriau gyveni.
Aišku, lengva svajoti apie turtus, o kitiems sakyti, kad turtus gauti lengva yra dar lengviau.
Norėčiau gyventi kitokį gyvenimą realybėje, kuri prie manęs prisitaiko, o ne aš prie jos. Tačiau yra kaip yra. Ne mes tokie – gyvenimas toks.
Reikia suprasti, kad viskas veikia savaime ir viskas yra sukurta bei laikina. To pasekoje mes gyvename realybėje, kuri yra sukurta kitų žmonių.
Visiems taisyklės yra tos pačios, bet tai nereiškia, kad mes darydami tai, ką daro kiti tapsime sėkmingi – rinka prisisotina ir tokių pačių žmonių niekam nereikia. Kas pirmesnis, tas ir gudresnis.
Tu aišku gali išsiskirti iš kitų žmonių – maištauti, bet vistiek ne realybė prie tavęs prisitaikys, o tu prie realybės. Žinant faktą, kad egzistuoja tik viena realybė – tai ta, kurioje mes visi gyvename.
Nėra jokių paralelių pasaulių, nėra jokio rojaus, jokio pragaro, nes visa tai yra beprasmiška. Amžino gyvenimo irgi nėra. Vienintelis dalykas, kuris gali būti, tai gimimas vėl – kitame gyvenimo cikle, tačiau gyventi milijonus gyvenimų aš nenorėčiau. Man užtenka vieno – šito – kad aš įsitikinčiau, jog bet koks gyvenimas yra kančia, nes mirtis bei pats gyvenimas yra užprogramuotas.
Norisi tikėti dievais, kurie mus myli – tačiau kodėl mums davė sunkų gyvenimą, kuri mes vos galime pakelti. Keista.
Yra sistema, o tu esi sistemos dalis – viskas tuo ir yra pasakoma.
Žaidimo taisyklės, kaip ir kiti dėsniai yra jau sugalvoti ir tau belieka tik prisitaikyti prie žaidimo. Aišku – mūsų rolės yra skirtingos. Vienas šizofrenikas, kitas darbininkas ir kiekvienas neša skirtingą patirtį, bet kam visa patirtis reikalinga?
Ką gi daryti su patirtimi, kuri yra neapčiuopiama ir dažnai nelogiška. Esu sapnavęs nemiegodamas, tačiau kam man šitą patirtis, kuri be abejo yra ligota?
Sutrikęs realybės suvokimas, prie kurio turiu prisitaikyti ir gyventi toliau. Kas iš to, kad aš žinau, o kitiems neįdomu? Gal aš nieko nežinau, o jei ir žinau – tai klaidingai.
Norėčiau tikėti, kad realybėje, bent jau savojoje galiu kažką pakeisti. Aišku, galiu eiti sportuoti, bet aš žiauriai tingiu ir negaliu prisiversti to pakeisti.
Aš esu pasyvus žmogus, kuris susitaikė su realybe, kurioje aš gyvenu. Galėčiau nustoti tingėti, bet aš tingiu. To pasekoje niekas nesikeičia. Aš tikiu, kad mes esame savo likimo kalviai, bet didžiąją dalį mūsų sėkmės nulemia aplinkybės. O aplinkybių mes nevaldome.
Tu gali pasiūlyt žmogui išgerti sulčių su tavimi karštą vasaros dieną, tačiau tu negali pasirinkti žmogaus atsakymo. Ir todėl, viskas priklauso nuo jo, o ne nuo tavęs. Tai ir yra sistema – ji tau arba duoda arba neduoda ir tu to negali įtakoti.
Mes galime vadinti mūsų gyvenimą pasaka arba istorija arba žaidimu ir nesvarbu kaip ką mes vadinsime viskas išliks taip, kaip yra.
Aišku, svajodamas apie savo ateitį, tu gali nusikalti savo gyvenimą – niekas nedraudžia tau būti rašytoju, interneto persona ar dar kažkuo – kuo tik sugalvosi, bet sėkmė – ji nuo tavęs nepriklauso. Gal tai skamba pesimistiškai, bet pesimistai irgi žmonės ir dažnai išmintingesni nei tie, kuriems visada sekasi.
Nemelsk dievo lengvo gyvenimo, melsk dievo stiprybės, kad galėtum ištverti sunkų gyvenimą – Bruce Lee.
Prisipažinsiu, aš nežinau kur aš gyvenu. Nežinau kas yra vanduo, tik žinau, kad man jis yra būtinas.
Didžiausia man paslaptis yra ta, kad aš gimiau žmogumi būtent dabar ir niekada ankščiau ar vėliau. Todėl galiu pasakyti tai, kad viskas ką tu patiri yra skirta būtent tau. Gyvenimas, atrodo, yra nulemtas į priekį, tik tu to nežinai. Visos ligos yra genuose. Dantys trupa, akys silpnėja, riebalai kaupiasi ir viskas tau, o ne kažkam kitam.
Kad aš žinočiau, jog po šio gyvenimo bus kitas, tuomet man nebūtų svarbu kaip nugyvensiu šį gyvenimą. Esu per silpnas, kad paveikčiau realybę, kad pakeisčiau pasaulį – reikia tiesiog su tuo susitaikyti.
Aš nežinau, kodėl vieniems žmonėms sekasi, o kitiems ne. Gal dar neatėjo tas laikas, o gal vieni žmonės neįdeda nei kiek pastangų, tačiau aš nežinau.
Ir kuo daugiau aš žinau, tuo daugiau aš nežinau. Ir galiausiai mirsiu nieko nesuprasdamas ir nieko nežinodamas.
Žinau, kad laikas eina į priekį, o ne atgal. Tik žmogaus gyvenimui reikalingos kažkokios žinios, visa kita gyvybė gyvena instinktyviai. Jei esi silpnas – vienas neišgyvensi. O jei jau pradėjai durnėt, tai ir nudurnėsi – nepadės nei vaistai, nei elektros impulsai.
Apie kokį gyvenimą svajoji – tokį gyvenimą ir gyveni. Mūsų mintys reiškia daug ką, tačiau mūsų mintys adaptuojasi prie realybės. Jei tau nesisekė tris kartus – garantuoju, kad nesiseks ir ketvirtą, tačiau kiekvienas bandymas priartina prie galutinio rezultato – kuo tu daugiau bandai, tuo sėkmė mažiau priešinasi ir galiausiai laimi tas, kuris daug kartų daro tai, kas jam nesiseka.
Nesėkmė – ji nebūtinai tęsis visą gyvenimą. Didžioji žmogaus nesėkmės problema yra ta, kad jis pasiduoda ankščiau laiko. Jis privalo turėti tikslą, kuris bus ilgalaikis – nes žmonėms būtent to ir reikia.
Reikia suprasti, jog mūsų pasaulis yra neutralus – niekas specialiai nenori tau pakenkti, nebent tu turi daug priešų šiame gyvenime.
Gaila ne viskas yra kaip aš noriu, bet gal taip ir turi viskas būt. Nereikia man svetimos sėkmės, nereikia svetimų patarimų ir motyvacijos. Viskas, kad ir ką darau mane veda kažkur, ir aš deja neįsivaizduoju kur.
Man įdomu, kur aš būsiu po dvidešimties metų – jaučiu, kad tam pačiam kambaryje ir toje pačioje skylėje, bet jei neturėsi tikslų – tai išvis nieko nepakeisi.
Nors ir nekontroliuojame realybės, tačiau buvimo savimi – niekas iš mūsų neatims. Tik nereikia sėkmės skaičiuoti pinigais. Geriau parašyti knygą ir gyventi joje tūkstantmetį, nei uždirbti milijoną ir už jį nusipirkti trumpalaikę laimę.
flexis 