Kas esu aš?
Esu žmogus, bet kas, tas žmogus? Save suprasti nėra lengva, kai sąmonė pastoviai kinta. Prieš dešimt metų esi vienoks, po dešimt metų kitoks. Po dar dešimt metų būsi kitoks.
Save reikia pajaust: visas savo mintis, visą savo emocijų spektrą. Žmogus, tai asmuo, kuris gyvendamas plaukia per mintis ir emocijas esančias galvoje, o ne kažkur kitur.
Turi pastebėti kaip pasaulis keičiasi, kai keičiasi subjekto nuotaika, kai nuotaika prasta – atrodo, kad šis pasaulis yra pragaras, o kai nuotaika gera, tai pasaulis atrodo visai nieko. Pasaulio suvokimas keičiasi pavartojus narkotikų, psichotropinių tablečių, alkoholio – visos sąmonę keičiančios medžiagos keičia pasaulį aplink mus. O kadangi niekas nežino, koks tas pasaulis už subjekto galvos, tai būna labai gera, kai būna euforija, bet po to ji dingsta ir vėl liūdesys.
Išvada, kad Aš – nėra statinis jausmas, tai jausmas, kuris pastoviai kinta nuo visokių stresų ir linksmų akimirkų. Savęs nereikia suprast ar apibrėžt, save reikia jaust. Subjektas gali jaustis įvairiai, priklausomai nuo aplinkybių, bet savęs jautimas tai nėra jausmai ar mintys. Savęs jautimas, tai suvokimas, kad egzistuoji esamame laike, nes nei praeitis, nei ateitis neegzistuoja – esamame momente. Egzistuoja tik ilgas dabar momentas, kuris tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Tas filmas, kurį tu matai gyvendamas.
Žmogus, kuris turi aukštą suvokimo lygį, tokius dalykus supranta, bet aš pastebėjau, kad žmonės turi skirtingus savęs ir aplinkos suvokimo lygius. Pas vienus jis pakankamai žemas, pas kitus labai aukštas. Ne visi gvildena atsakymus į tokius sudėtingus klausimus – tai rūpi tik kai kuriems.
Tie kas aplinką suvokia geriau, gali manipuliuoti kitais to net nesuvokdami. O kai kurie, nesuvokdami leidžiasi manipuliuojami, to pasekoje gaunasi tai, kad vieni gauna viską, o kiti negauna nieko.
Faktas, kad gerai gyventi reikia mokėti. Žmogus, kuris norės save suprasti dės visas savo pastangas į tai, o tas, kuriam nereikia užsiims kažkuo kitu. Nėra žmonių, kurie visiškai nieko neveikia. Mes visi kažkuo domimės.
Esame gyvuliai, bet kartu ir žmonės. Gyvename kaip ir jie, tose pačiose pasaulio sąlygose. Faktas, kad žmogus suvokia pasaulį vienaip, o bitė kitaip. Gaila, bet ne kiekvienas organizmas save supranta. Tam, kad atpažinti save veidrodyje turi būti pakankamai aukštas savęs suvokimo lygis, bet kad save suvokti labiau – turi būti dar aukštesnis suvokimo lygis.
Todėl taip ir gaunasi, kad vieni geba kurti kažkokius atradimus, o kiti tik gatves šluoti ir vartoti sociumo sukurtą produktą. Pagal mane, kiekvienam individui turi būti sukurta veikla, kuri atitinka jo savęs ir aplinkos suvokimo lygį. Tačiau toks dalykas yra toli nuo realybės.
Žmogus nuo gyvūno skiriasi tuo, kad žmogus turi kultūrą, gyvūnai kultūros neturi, bent jau mūsų lygio. Vieni turi hierarchijas, kiti neturi. Žmonės, kaip taisyklė – nėra lygus, nebent teisiškai. Kiekvienas gimsta su skirtingais talentais, skirtingais gebėjimais, skirtingomis ligomis, skirtingais tėvais ir gyvena skirtingoje aplinkoje, tas ir suformuoja esamą žmogaus modelį – jei dabar sukeistum žmones vietomis, tai jie susikeistų ir “asmenybėmis“. Tam, kad tapti vienokia ar kitokia asmenybe – reikia pereiti tam tikrus gyvenimo stimulus. Turėti tam tikrą suvokimą, kurį išmoko sociumas. Žmogus be sociumo – mauglis. O visuomenė, kuri nesugeba priimti mauglio yra neišsivysčiusi visuomenė.
Teoriškai, žmogus, kuris gyvena sociume, turi jaustis savas. Turi jaustis grupės narys. Nes jei žmogus kažkaip išjungtas iš sociumo – tai yra pragaras žmogui. Visi nori, kad apie juos galvotų gerai. Čia tik įvaizdis yra tas, kad žmonėm nerūpi ką apie juos galvoja kiti. Jei esi išsišokėlis, nukentėsi nuo sociumo, nes sociumui nepatinka išsišokėliai, kurie įsivaizduoja gebą daugiau. Paprasčiausiai tau darbo neduos ir tu daryk ką nori.
Save galima jausti ir savęs galima nejausti. Savęs nesuvokiantis žmogus yra nesąmoningas žmogus, kuris gyvena pagal tai, ką jam paduoda realybė. Aišku, mes visi taip gyvename, tačiau žmogus turi save suvokt. Savo veiksmus ir jų pasekmes. Blogi veiksmai, kaip taisyklė atneša mums žalą. Geri veiksmai stiprina visuomenę.
Asmenį sugadinti yra labai lengva, tiesiog įdėk jį jauną į neigiamą aplinką ir jis bus sugedęs žmogus sociumo atžvilgiu. Socialūs žmonės atsiriboja nuo asocialių, nes asocialūs kaip taisyklė – nejaučia normų.
Jei save suvoki ir jauti kur gyvenimas tave neša. Gali imti ir daryti pokytį, bet, kad padaryti pokytį reikia būti labai nepatenkintu savo gyvenimu. Visi kaip tyčia bando išlaikyti savo komforto zoną. Komfortas, juk – gerai?
Tačiau visi, kurie kažką pasiekę gyvenime sako, jog komfortas nėra gerai. Laisvė prasideda ten, kur baigiasi komfortas. Aišku, be pinigų vargu ar paprastas, nieko neišsiskiriantis, gabumų neturintis žmogus apkeliaus pasaulį, bet yra išimčių.
Pinigai žmogaus gyvenime daug ką reiškia, todėl reikia galvoti, kaip jų gauti. O jei sunku, reiškia – reikia kažką suprasti.
Gal save?
Dažniausiai, eidamas prieš sistemą nukenti pats
Maža to, kad jei nedirbi, tai pastoviai pinigų neturi. Jei nepaklusti socialinėms normoms, tai ir draugų neturėsi ir sėdėsi vienas prie kompo.
O ką jau kalbėti apie neigiamą įvaizdį. Tarkim tatuiruotes ant veido, juk jokiam darbe nepadirbsi – nebent tatuiruočių salone – nemačiau dar nei vieno tatuiruotu veidu dirbančio lidl ar maximos parduotuvėje. Aišku, gal yra ir geresnių darbų, bet sakau niekada nemačiau dirbančio čigono ir dirbančio su tatuiruotu veidu.
Bet nepaklusdamas sistemai, tu iš tikro nepaklusti sociumui. Tu nenori būti valdomas, tai jei sugebėsi išsiverst kažkaip, tai gali drąsiai eit prieš sistemą, tačiau vistiek naudosi pinigus, važinėsi keliais ar viešuoju transportu, naudosi internetą. Visiškai atsiriboti nuo sistemos, nuo sociumo gyvenant mieste yra neįmanoma, kaime dar, dar, bet sėdint vienam protelis gali pačiuožti.
Vienaip ar kitaip naudojame sociumo gėrybes ir produktus.
Vienaip ar kitaip egzistuoja dar ir biologinė, cheminė ir fizinė sistema, kuriai visi paklūsta. Jau iš šitos tai neišeisi.
Visi žmonės gyvena veiklos sistemoje, nes taip išgyventi yra lengviau. Žmogus yra bandos gyvūnas ir bandoje jam geriausia. Būti “filosofui“, atšelnikui yra pakankamai nelengvas gyvenimo būdas.
Įsivaizduok, sėdi namie, žiūri teliką ar skaitai knygą ir pastoviai vienas. Internete dar gali pabendraut su žmonėmis, bet internete iš tikro nėra bendravimo, tik apsikeitimas informacija. Bendravimas turi būti gyvas su realiais žmonėmis, o ne per kompą. Bet kadangi žmonės vis turi mažiau laiko, tai tau nieko neveikiančiam nebus kada su jais bendraut, tiksliau jiems nebus kada su tavim bendraut.
Viskas įsiremia į faktą, kad kažkaip reikia būti krūvoje ir išgyventi. Žmogus vienas tiesiog negali. Visi priklauso nuo visų ir kažką kalbėti apie nepriklausomybę yra juokas.
Finansinė nepriklausomybė, žinai toks dalykas, bet kada tavo tuos finansus gali atimt arba žmonės gali nustot tau mokėt šaibas.
Yra kažkoks atsitiktinumas, vat tu geras rašytojas ir keliems žmonėms tu patinki, bet netyčia gali tapt populiarus ir gauti tas visas šaibas. Bet gali likti ir ne populiarus visą gyvenimą – tai toks dalykas.
Sėkmė priklauso nuo kitų žmonių, jei jie nori kad tu būtum sėkmingas, tai tu ir būsi.
Man tarkim miela, kai į mano tinklaraštį ateina žmonės ir praleidžia čia pusvalandį, o apmaudu, kai ateina žmonės ir nieko gero čia neranda. Visiems neįtiksi, kad ir kaip tu ten norėsi.
Jei žmogus gimė eit prieš sistemą, tai jis ir eis, jį taip aplinka išmokė.
Viskas turi savo kainą.
Diriguoti galima tik tais, kas nori būti diriguojami arba kaip moteris gali išblaškyti vyrų kolektyvo mąstymą
Sėdėjom čia stadione prieš porą dienų. Mūsų bachūriukų kolektyvas. Buvom šešiese.
Amžius svyruoja, bet čia ne apie amžių.
Tiesiog buvo mūsų kolektyvas ir kalbėjom apie alų, kad va šuo nori išgert alaus ir sėdėjo kažkokia moteris ir sako – turiu alaus, galiu įpilt šuniui.
Gerai, nesismulkinsiu čia detalėse.
Jinai 42 metų moteris iš Anglijos atvažiavusi pailsėt. Tiesiog man nepatiko tas, kad visą vakarą turėjau klausyti jos pezalų apie tai, kokia ji afigena ir kokia gera jos, muzikantės, atmintis, nors sugebėjo penkis eurus taip užkišt, kad draugelis turėjo ieškot jos striukėje. Sako, kad pinigai mažojoje kišenėje, o jinai negali suprast, nes neva ten įdėjo tik pravažiuojantį bilietą.
Po to ji sėdėjo ir sugalvojo, kad mums reikia eit į kažkokius krūmus, nes čia stadione ją gali pamatyt mama. Ir visi mano kentai nuėjo paskui tą moterį į kažkokius krūmus toliau sėdėt.
O kadangi aš esu toks neprijaučiantis mergų valdymui ir jų autoritetui išėjau namo.
Moralas toks, kad nu kam leist moterims gadint vyrišką bondą. Kai sėdi vyrukai, moteris yra nereikalinga, nes pripažinsiu nesu sutikęs moters su kuria būtų iš tikro linksma. Bet vyrukams patiko, kažkas naujo jų kieme.
Sėdėjo ji tarp mūsų šešių ir sako, va sėdžiu tarp šešių bachūrų ir nieko nebijau.
Nemėgstu fakto, kad tokie “rimti kentai” pasidaro visiški sysalai, kai atsiranda moteris.
Kai situaciją pradeda valdyt moteris, situacija tiesiog tampa prasta.
Taip, taip esu didelis seksistas. Bet argi ne mes visi?
Tik pastovumas ir dažnas rašymas gali daryti pokytį
Matai, kai tu sieki rašytojo statuso visuomenėje, tai tu turi rašyti dažnai ir daug.
Kai žmogus spaudžia kiekybę rašliavos, tuomet jis turi galimybę parašyti kažką gero.
Įsivaizduok tinklaraštį su keliais įrašais. Juk toks tinklaraštis daug nežada.
O įsivaizduok tokį, kurį atnaujina kartą į dieną arba kartą į savaitę? Tokį tinklaraštį išties norisi skaityti, jei tema gera.
Temų yra įvairovė. Rašyti galima apie bet ką ir bet kaip. Aišku gerus rašytojus visi kritikuoja, kad jie rašo nesąmones, bet kai esi nežinomas rašytojas, tai gali rašyt ką nori, kiek nori ir kaip nori.
Tame yra žavesio.
Kritikams mes per prasti, bet laimei aš neturiu jokių kritikų ir man labai gerai. Aišku norisi tos šlovės, to pripažinimo, bet ką padarysi.
Aš supratau, kad tinklaraščių niekas neskaito, kol jie neturi statuso.
Šiandien buvo kilusi mintis rašyt angliškai, nes anglų daug, tačiau kažkaip eilinį kartą su abejojau. Lietuvių kalba man mielesnė.
Mano religinis tinklapis kažkaip įgauna pagreitį, gal pavyks tuos religinius žmones kažkaip monetizuoti. Bet čia ateitis.
Rašydamas kiekybę tu tobulėji kaip rašytojas, nesvarbu, kad tie tekstai nemato skaitytojo. Vistiek eina praktika. Vistiek kažkaip mokaisi dėliot žodžius ir pagalvoji kas tinka, o kas netinka. Aišku aš daug negalvoju. Tiesiog parašau ką noriu ir tiek.
Bet pastebėjau, kad man žymiai lengviau rašyti nei ankščiau. Seniau, matai, nebuvau savimi pasitikintis. Atrodė, kad jei parašysiu kažkokią nesąmonę, tai ką žmonės apie mane pagalvos – dabar man tai nesvarbu, tegul žmonės galvoja ką nori. Jų teisė galvoti, o mano laisvė rašyti.
Vat man užknisa, kad pradedu rašyt kažkokį patarimą ir užlinkstu kartas nuo karto pakalbėt apie save. Juk tas internetas skirtas, kad save parodyt. Tai ir aš tą padarau, kartais.
Koks man skirtumas ką aš čia rašysiu, vistiek skaito tik vienetai. Čia labiau vyksta praktika, nei tikras rašymas.
Įsivaizduok, kažkada tapsiu populiarus ir mano visą parašytą šūdą kažkas perskaitys, oho, tai duosiu diplomą, kad išlaikęs vygizmo egzaminą.
Rašant tikėtis, kad būsi žinomas rašytojas yra pats prasčiausias dalykas, kurį gali padaryt, nes tada ieškosi įvertinimo. Aišku, lėva, kai niekas nevertina, tačiau iš kitos pusės ir gerai. Nu koks gi skirtumas kas, ką rašo – tas, kas skaito išvis neturi ką veikt daugiau net už rašytoją, kuris rašo iš neturėjimo ką veikt.
Iš tikro tai juokinga ir tuo pačiu apgailėtina.
Rašytojas, kuris siekia šlovės, o tai daro visi, sako, kad jis nesiekia šlovės. Visi rašantys įsivaizduoja, kad jie yra kažkuo ypatingesni už kitus paprastus žmones, kurie nerašo.
Juk gyvenime svarbiausia – AŠ, AŠ, AŠ. Visos rankos į mane, visos kurvos pas mane.
Sėdau čia galvojau parašysiu kokią knygą, bet nieko nesigavo. Tingiu aš tas knygas rašyt, nes nu koks tolkas, jei aš neskaitomas žmogus ir mano nesąmonės patinka tik vienetams. Koks gi tolkas? Jokio
Pirma sakau, reikia auditorijos, o jau tada galima žiūrėt ar nori rašyt tas knygas, ar ne.
Aišku parašyta knyga nedingsta, bet mano nuomone geriau rašyti po truputį tinklaraščio įrašus ir padaryti visuma tinklaraščio įrašais, nu kas gi mano knygą pirks? Geriausiu atveju parduosiu vieną egzempliorių.
Suprantu, kai turi auditoriją, tai tada gali ją eksploatuoti ir sakyti, kad va čia parašiau naują knygą, tai pirkit ir skaitykit.
Bet dabar, kol tos auditorijos nėra, nes penkių ar dešimt žmonių auditorija yra nerimta. Tačiau aš rašau ne dėl auditorijos, aš prisipažinsiu rašau, nes neturiu ką veikti ir rašymas kažkaip mane pradžiugina. Nenoriu aš būti ten geriausias rašytojas, nes tikrai nesu pasakorius. Man patinka rašyt neišgalvotus monologus, savo jausmus, savo mintis ir man nesvarbu, kad jų niekas neskaito. Nu kaip svarbu, bet tuo pačiu ir nesvarbu, nes nu kam man ta kritika, po to žmonės pradės kritikuoti mane ir sakys, kad aš visiškas končinas degradas, nes taip mąstau.
Turiu ten apie trys šimtus video Youtube kanale ir aš iš tikro džiaugiuosi, kad niekas neateina ir nepisa man proto, kad kažką ne taip darau. O ką jie ten apie mane galvoja, tai man nerūpi. Tiesiog žinai, žodžiai kartais gali būti labai skaudūs. Kiekvienas yra pažeidžiamas žodžių, kad ir koks jis kietas yra.
Norėčiau išeiti iš to Youtube, nes suprantu, kad nei mano tekstai, nei mano tas Youtube yra nelabai kam įdomūs. Geriau sakau padaryti vieną video, kuris renka milijoną peržiūrų, nei sėdėti ir gaišti savo laiką gaminant video kiekybę. Tas pats iš tikro ir su tekstu, tačiau tekstas jis yra paprasta medija, niekas nemato ar tu apsiskutęs, ar tu apsišikęs, ar prisiperdęs nevalytais dantimis – tas suteikia šiokio tokio asmeninio saugumo.
Aišku gyvenime svarbu turėti tikslą ir jo siekti, bet kartais susikuri tokį tikslą, kurį tu neįsivaizduoji kaip pasieksi, visgi man atrodo, kad turi būti planas. Nes kas iš to, kad aš ateisiu čia parašysiu kažką kiekvieną dieną. Čia jau tie užsienio rašytojai išsiaiškino, kad tinklaraščio auditorija savaime nesusiformuoja. Tai, kam man asmeniškai bandyti ir įsitikinti tuo pačiam, reikia kažkaip reklamuoti, bet man atrodo, kad neverta. Nemačiau, kad kažkas reklamuotų savo nekomercinį puslapį. Jei jau reklamuoji puslapį, tai turi būti kažkokia galimybė užsidirbt, nes dabar ateis žmonės ir pamirš tik išėję iš tinklaraščio.
Seth Godin, sakė taip. Blogiausias dalykas, kas gali atsitikti tinklaraščiui – tai jo niekas neskaitys, tačiau jei tu rašysi, tu pasidarysi geras rašytojas ir tada kažkas paskaitys.
Sunkiausia gyvenime suprasti ko nori ir kas esi. Visi nori pinigų, žinau, bet kaip tuos pinigus pasiekti, kažkokiu įdomiu metodu – tai man svarbiausia. Galvojau būsiu žymus blagioras, bet nesigavo ir tiesą sakant abejoju, kad gausis. Nes tokio tipo blogai tiesiog yra nepopuliarūs. Kam įdomu, kaip kažkas mąsto, kaip kažkas gyvena? Nebent mamai ir artimiems. Mane pažįstantys žmonės, kiekvienas gali ateiti ir paskaityti “kaip aš jaučiuosi” ir “ką aš galvoju“, bet tokių žmonių pas mane nėra.
Rašymas iš tikro yra gera meditacija, nepaisant visų klaidų, kurias padarai rašydamas ir gyvenime. Norisi gi išlikti žmogumi, gerai, kad esu žmogus – galiu rašyti. Tai sakyčiau yra privalumas.
Bėga tas gyvenimas kažkur, greitai jau ir trisdešimt metų, o aš nieko nepasiekęs. Rašysiu šitą tinklaraštį ir toliau – žiūrėsiu kas bus, greičiausiai nieko nebus, bet vistiek. Žmogus turi kažkuo tikėti, tai vietoj to, kad tikėsiu išgalvotais dievais, tikėsiu savimi, kad galiu, kad pavyks, kad gausis kažkas ir visuomenė mane įvertins ir pradės kritikuoti.
Aišku sunku, kad tas menas yra nepastebimas kitų, nu bet ką padarysi. Sakau menas, nu koks čia menas, pezalas čia, skaitalas geriausiu atveju. Žmonėms, kurie ieško tikrų žmonių, o ne komercinį šūdą varančių lochų, nesakau, kad komerciją varyt yra šūdas. Tiesiog ten nėra ką skaityti. Kaip ir čia, žmogui ieškančiam atsakymų. Internete niekas neskaito, tad galiu būt užtikrintas, kad mano tirada nebus perskaityta.
Mirdamas norėčiau gauti savo gyvenimo ataskaitą, kiek laiko praleidau prie kompo, kiek cigarečių surūkiau rašydamas, kiek žmonių mėgo tai, ką aš rašiau.
Gyvulio tekstas gyvuliams.
Smagus tas rašymo procesas, bet taisyti klaidas ir redaguoti, tai man nepatinka. Norėčiau turėti redaktorių, kuris redaguotų mano rašomą šūdą, kažkada norėjo mama. Bet kažkaip, nu kam jai skaityti mano rašomą šūdą, čia darbas už kurį niekas nemoka.
Norėčiau aš rašyti tas knygas, kurias chebra skaitytų, bet man sakau – patinka rašyti monologus, o ne kažkokias istorijas. Neturiu aš fantazijos, neįsivaizduoju, kaip man pavyko parašyti knygą. Tas pojūtis nebegrįžta. Būna kartais sėdi, ir tekstas pats išlenda, o kartais sėdi steni ten, ir nieko gero nesigauna. Tada viską ištrini, nes neeina niekas, bet dar taip nebuvo su tinklaraščio įrašais – jie kažkaip lengvai eina.
Gal dėl to, kad tai užima mažiau darbo ir gal dėl to, kad aš nesitikiu, kad juos kažkas čia skaitys. Yra metai praktikos, O metai yra pakankamai daug laiko, kad suprasti, jog tavo rašymo “karjera” nelabai kaip einasi. Jei per tris rašymo metus tavęs niekas nepastebi, tau reikia kitos veiklos, nes iš rašymo greičiausiai neuždirbsi. Aišku yra išimčių, bet mes gi ne išimtys.
Taip ir gaunasi, rašai, rašai, ir po to ant pačio galo nesupranti, ką norėjai parašyt.
Kartais rašymo metai niekur tavęs nenuneša
Įsivaizduok tu rašai, tu tikiesi knygos dealo, pinigų, šlovės, merginų ir kaip tyčia niekas neateina.
Tavo svajonė tapt žymiu rašytoju tiesiog išblėsta.
Taip jau yra su tuo rašymu – reikia žmonėms patikt.
O jei rašai kažką, šiaip sau dėl malonumo, tai gali būti drąsus, kad metai rašymo tavęs niekur nenuves. Aišku tavo popierių paskaitys kažkas, bet tai šimtu procentu nebus tai, ko tu tikiesi.
Iš tikro apmaudu, kad metai rašymo mano gyvenimo nepakeitė niekaip. Čia reikalingas išorinis įvertinimas. Kiekvienas gali būti rašytojas, bet įvertinimo susilauks ne kiekvienas. Faktas.
Bet tu turi atsikelti ir rašyti toliau, čia aš sau taikau.
Nes kiekvienas rašinys tave stumia prie galutinio tikslo.
Rašymas susideda iš mažų nuotrupų ir sudaro visumą. Kiekvienas rašytojas miršta parašęs visumą, kurią po to vertina kiti.
Neturėdamas sėkmingo gyvenimo didelės įtakos nepadarysi
Visi mes norime mokytis iš sėkmingų, dirbančių savo sferoje, žmonių, tokių kaip Elon Musk, Seth Godin, Steve Jobs, Bill Gates ir [įrašyk čia ką nori].
Visiems mums reikia sėkmės, nes nu ką tu iš nesėkmingo žmogaus išmoksi?
Problema yra tame, kad nesėkmingais žmonėmis niekas netiki, visiems atrodo, kad jei žmogus yra nesėkmingas, tai jis liks nesėkmingas visą savo gyvenimą.
Tačiau, aš galvoju taip, jei žmogus kažką kuria, kažkur krapštosi ir tai viešina, tai be abejo pas jį yra šansas, kad ateityje jam, gal, pasiseks.
Šiokią tokią įtaką gali daryti kiekvienas, bet sėkmingų žmonių įtaka yra žymiai stipresnė.
Vieni lygiuojasi į sėkmingus autorius, kiti į sėkmingus mechanikus ar statybininkus, nesvarbu.
Tikslo siekiantis žmogus lygiuojasi į sėkmingą žmogų. O kas tas sėkmingas žmogus, tai jau tavo pasirinkimas.
Mano nuomone, sėkmingas žmogus yra tas, kuris kiekvieną dieną atsikelia ir padaro tai, ką jis turi padaryt. Įvertinimo nereikia, aišku įvertinimas yra gerai, nes kai tavimi daug kas tiki, tu tampi įtakingas autoritetas, kuris gali daryti kitiems įtaką – šito visi nori, todėl tai yra sunkiai pasiekiama.
Visi gi mes norime dominuoti ir daryti kažkam net smulkiausią įtaką.
Galima daryti teigiamą įtaką, ir galima daryti neigiamą įtaką – viskas priklauso nuo to, kokį kelią gyvenime tu pasirinksi. Lengva tikėti pasakomis apie dievus, velnius, raganas ir gerą bei pigią buitinę techniką, tačiau viskas yra kaip yra.
Rašydamas angliškai tu turi didesnę tikimybę surinkti savo auditoriją, o rašydamas lietuviškai – mažesnę, tačiau klausimas išlieka: ką ir kaip tu nori kurti?
Sėdint ir nieko neveikiant sėkmė pati neateis. Todėl reikia sėdėti ir rašyti iki tol, kol kažkas gausis.
Nu, o kaip kitaip?
Nežinau, vieniems rašytojams reikia dešimt metų, kol jie tampa žinomi ir pripažinti, kiti tai padaro labai greitai, bet pas tuos žmones, kurie išpopuliarėja greitai, kalbu apie tinklaraštininkus – turinys yra sausas ir jis mirs, tuomet, kai mirs autorius. Ai, ką gi atsimena žmonės šiais laikais, tik tai, kas suteikia vertės ir yra geras dalykas. Viskas, kas prasta – lieka užmarštyje.
Geriems dalykams lemta iškilti ir išlikti, o prastiems dalykams lemta dingti. Niekas nenori būti varžtu sistemoje, bet, kad kitaip nesigauna arba gaunasi labai sunkiai.
Aš nežinau, bet man atrodo, kad be tikėjimo savimi ir savo svajone tu nieko nepadarysi ir niekam nedarysi įtakos.
Gyvenimas yra konfuzas.
Gyvenimas kažkur nuveda
Žinai, gali suplanuot gyvenimą ir gyventi pagal planą – aš asmeniškai, neplanuoju. Nežinau ką darysiu rytoj, greičiausiai sėdėsiu namie. Kaip visada.
Aš jau ne vieną kartą įsitikinau, kad gyvenime yra kažkoks scenarijus, pagal kurį visas veiksmas vyksta.
Taip keista žiūrėti į sėkmingus žmones, kiek jie daug pasiekę, kiek jie daug gali, o aš net paprasto skaitomo blogo negaliu turėt ir nesuprantu kodėl. Visokių gi žmonių yra, vieniems gal tekstas labiau patinka, bet čia nesvarbu.
Man išvis neneša galva, kaip šiame pasaulyje galima būti sėkmingu. Aišku, yra pilna motyvacinių klipų, kur visiems sako kaip ką daryt, bet man atrodo, kad jie tiesiog neveikia.
Tu gali rašyt blogą, žinai, bet realybė tau priešinsis ir niekas neskaitys – reklamuok tu kiek nori. Aš jau bandžiau – niekas iš esmės nepasikeitė, kol moki pinigus – srautas yra – o tik nustoji mokėt – srautas dingsta. Tai nematau prasmės mokėt už tą srautą.
Visą gyvenimą svajojau būti blogeris ir iš to uždirbti, nu kaip visą, nuo to laiko, kai sužinojau, kad toks dalykas, kaip blogas – egzistuoja.
Kai nesi skaitomas, tai niekas tavęs nekritikuoja ir gali ramiai rašyt – yra tame privalumas. Nes galvos neskauda dėl parašytų žodžių.
Išvis aš taip pagalvojau apie skaitymą, jei žmogus skaito – tai jis išvis neturi ką veikt. Galima ten internete paskaityt vieną kitą blogo įrašą, bet aš net neįsivaizduoju kiek tų noneimų, kurie bando gauti dėmesio – ir kiekvieną dieną įrašų daugėja.
Kai kam lemta būti sėkmingu, o kai kam ne – nu nieko tu nepadarysi. Tu negali pakeisti likimo ar kažkaip ten kažko kitaip susilaukt – nu yra kaip yra, bet nereikia man sakyti, kad va čia aš nieko nedarau. Darau aš, bet darau tai, ką reikia man daryti.
Žodžiu šūdas, o ne karjera. Mane laiko rašymas tik dėl to, kad man patinka rašyti ir reikštis, kitaip matydamas tokius rezultatus, tai nieko aš nerašyčiau. Gal pasiseks, bet aš labai abejoju, nes nu gi rašau apie nieką, kartais tik kažką gero parašau, bet jei lygint mane su kitais blogeriais, tai dar aš pakankamai gerai varau. Visi gi nori apie save pasipasakot ir save parodyt – aš ne kitoks.
Kažkada svajojau, kad būsiu verslininkas.
Ėjau mokytis draudimo konsultanto profesijos, kai buvo 19 metų. Vaikščiojau į verslo seminarus. Norėjau būti verslininkas. Tačiau augdamas supratau, kad nesu aš joks verslininkas.
Sunku iš tikro suprast, kas esi. Kartais atrodo, kad esu rašytojas-blogeris, tačiau kai pagalvoji rašai, rašai, kuri, kuri ir jokio rezultato neturi.
Tai yra apmaudu. Manau, kad kiekvienas save vertina pagal išorinį pasaulį. Jei tau išorinis pasaulis duoda šlovę – jėga, tu sėkmingas rašytojas ar blogeris, ar verslininkas.
Bet jei išorinis pasaulis tau nieko neduoda – tai tu automatiškai gauniesi nesėkmingas.
Turi daryti tai, ką kiti nori vartoti – nu kitaip ir nepasakysi.
Žodžiu, gyvenimas gavosi visiškai netoks kokio aš jo norėjau ir dabar esu priverstas gyventi kažkokį tai šūdiną gyvenimą. Žodžiu greičiau numirt ir pabaigt šitą nesąmonę, nes sėkmė pas mane neateis nesvarbu kiek aš čia pisiuosi ir rašysiu.
Gali ten žiūrėt tuos motyvacinius video, gali ten kurt kažką, bet ateis laikas, kai tiesiog plyš neuronas galvoje ir viską mesi. Rašymo nemetu jau ilgą laiką, bet kažkokio tai progreso šioje srityje irgi nematau, nes gal sakykim rašau iš tuščio į kiaurą.
Aišku, gera tikėti tuo, kad jei tu dirbsi, tai tavo svajonės išsipildys. Bet tai yra tikras faršas, nes tik išorinis pasaulis nusprendžia ar mes būsime sėkmingi ar ne.
Apie konkurenciją
Man asmeniškai niekada gyvenime nepatiko konkuruoti, matai kai konkuruoji – darai produktą-alternatyvą ir jei tau pasiseks gal gausi 1% srauto nuo paklausos.
Tačiau jei paimsi rinką, kuri yra nepakankamai aprūpina informacija ar dar kažkuo, tuomet turi tikimybę gauti visą 100% srauto.
Kaip sakė milijardierius Peter Thiel, konkurencija yra lūzeriams. Tikri biznesmenai užsiima monopolijomis.
flexis 